Paskutinis šių metų vakaras. Toks ramus, koks seniai buvo. Nes visada, kaip sniego gniūžtėje užsisuku darbuose, o tai nėra gerai mano sveikatai ir ligai, kurią turiu. Nors jausdama jos paūmėjimą, esu dėkinga, kad, turbūt, pagaliau išmokau su ja gyventi. Beveik metus laiko ji buvo pasitraukusi ir jau buvau pamiršusi, ką ji reiškia. Deja, kur buvusi kur nebuvusi ji grįžo lygiai tokiu pat metu, kaip ir pasirodė praėjusiais metais. Nors šį vakarą, dėkingumą labai sunku išreikši,

Šiandien ryte pildydama savo dėkingumo dienoraštį, užrašiau, jog esu dėkinga už pilnatvę. Už tą jausmą, kai atsikeli ryte, stebi kylančią aušrą ir rožine spalva besidažantį dangų - jis toks būna vos kelias sekundes. Kai kambarys padvelkia ką tik užvirusios kavos aromatu. Kai kambaryje šilta ir nereikia skubėti apsirengti šiltų drabužių. Kai švelnus pledas, kvepiantis vyšnių žiedais apgaubia pečius... Kai jauti, kad nieko netrūksta, kad turi daugiau nei reikia, o gal net per d

Kaip dažnai matote šypseną kito žmogaus veide? O ką ji reiškia? Aš nuolat atkreipiu dėmesį į žmones, kurių akys švyti, o šypsena būna labai švelni ir šilta. Tokie žmonės man tiesiog atrodo geri. Nežinau, kodėl mums nuolat gyvenime skiepijama, kad nevelia būti geram visiems, jei būsi geras – tave įskaudins, jei daug šypsosiesi – atrodysi nerimtai, o kur dar juokas, kuris apskritai, turbūt, velnio išmislas. Šiomis taisyklėmis vadovavausi labai sunkiai, bet ilgai, Ypač dirbant d

Noriu draugams padėkoti, kad jie yra! Ir kad yra tokie, kokie yra! Visi skirtingi, bet man patys geriausi! Čia kaip santuoka, tik be parašų: ir varge ir džiaugsme! Vienintelis parašas, kuris atsiranda- tai laikas. Tik laiko patikrintos draugystės gali būti laikomos oficialiomis. O kai laikas ir išbandymai patikrina - galima dovanoti puodelį su užrašais "tikras draugas" "best firend #1" "bff", o iš tikrųjų mano draugai liko be dovanų (nes taip tarėmės), o jie prinešė visą krūv

Kokia didelė laimė yra sulaukti žiemos, sniego, lempučių... Net ir tada, kai pati neturiu laiko pasirūpinti Kalėdų dvasia savo namuose, esu labai laiminga jausdama ore tvyrančią kalėdinę nuotaiką. Nors darbų derlius, šiemet kaip niekad gausus ir, atrodo, nieko kito ir neveikiu tik sėdžiu suraukusi kaktą (dėl ko jau ir pirmos raukšlės ryškėja) prie kompiuterio ir, geriausiu atveju, pailsiu nueidama miegoti anksčiau nei įprasta, supratau viena - mes neprivalome visko daryti pat

Kažkur prieš metus gavau užklausą nupiešti laivą! Geras, galvoju - noriu! Noriu ir galiu nėra tas pats. Pasirodo, aš nelabai moku piešti laivų (ką čią laivų, šiaip mano piešimo įgūdžiai megėjiški). Tadam - taip ir gaunasi paveikslas, taisytas daugiausiai kartų ir vistiek, atrodo, lyg ir nebaigtas, nes norėtusi dar kelioliką kartų taisyt, o dar geriau piešt iš naujo. Bet čia yra sudėta visko, ko reikia paveikslui: geri norai, pastangos ir laikas! O kas čia žino, koks jis turėj