Gabrielė Tetenskaitė: „Dėkingumas mano gyvenime, kaip ir meilė, nuolatos tvyrantis ore“

Su Gabriele pirmą kartą kalbėjome prieš kelerius metus, tad nusprenžiau ją dar kartą pakalbinti Gabrielę ir pasiteirauti, kaip klostėsi jos gyvenimas praktikuojant dėkingumą. Trykštanti dar didesniu pozityvumu ir laime, Gabrielė pasidalijo savo patirtimis, nuotykiais ir džiugiomis žiniomis apie atrastą meilę.

Paskutinį kartą kalbėjome prieš beveik tris metus . Per tą laiką turbūt nemažai kas įvyko? Už kokius tris dalykus esi labiausiai dėkinga?

Ojei, kiek visko įvyko per tuos trejus metus! Dvi tiesioginės TV laidos, vis dar smarkiai mylimas radijo darbas, netikėtai gyvenime atsiradęs vyras, pašlijusi sveikata, pirmieji panikos priepuoliai, vienos įsimintiniausių kelionių, karantinas ir dar labai daug visko. Panašu į amerikietiškus kalnelius, tiesa? Bet toks, tas gyvenimas, amžinai dovanojantis pačias įvairiausias emocijas ir pamokas.

Dabar net sunku pačiai sau išgryninti tuos tris dalykus, už kuriuos esu dėkinga, nes priežasčių už ką norisi dėkoti yra kur kas daugiau..

Visų pirma, labiausiai esu dėkinga už sveikatą. Savo pačios ir savo artimųjų. Per pastaruosius metus įsitikinau, jog sveikata yra VISKAS, be jos nė žingsnio. Teko priimti atsiradusius nepakeliamus fizinius skausmus ir vis dar mėginti su jais susigyventi. Kai jų nėra – esu be galo dėkinga.

Antra, esu be galo dėkinga už meilę, kurią nuolatos jaučiu. Ji lyg tvyrotų ore. Visada. Nuolatos primena man, jog esu mylima – mano Mamytė. Kad jūs žinotumėte, kaip sunku buvo karantino metu jos neapkabinti, nepabučiuoti, neužuosti, o tik žiūrėti per atstumą, kaip ji paima mano atvežtą maišiuką su vaišėmis nuo savo namo tvoros. Katorga kažkokia! Štai, prieš savaitę pagaliau apsikabinome. Ir tuomet pasidaro aišku, jog laimei reikia tikrai nedaug.. Netikėtai, mano gyvenime atsirado ir vyras, kuris taip pat įnešė labai daug šviesos, kuri per šiuos metus ne sykį apšvietė kelią, kai rodės, jog esu aklinoj tamsoj.

Trečias dalykas, už kurį esu taip pat visa širdimi dėkinga – karjera. Iš esmės iššūkiai, pokyčiai mano gyvenime yra žodžio – karjera – sinonimai.  Per šiuos metus jaučiuosi smarkiai paūgėjusi, patobulėjusi savo profesinėje srityje, nes gavau neįtikėtiną galimybę dirbti profesionalų terpėje ir mokytis iš geriausių. Būtent šiame mokslo kelyje netrūko iššūkių ir kertinių momentų, kuomet teko atsakyti sau pačiai: ,,Kas aš esu? Ir kur link aš einu?“

Taip ramiai atsisėdus ir peržvelgus pastaruosius keletą metų... oho, Gabriele, va čia tai metai!

Ar dėkingumas vis dar užima svarbią vietą tavo gyvenime? Kodėl? Ar dėkoji ir už nesėkmes?

Dėkingumas mano gyvenime, kaip ir meilė, nuolatos tvyrantis ore. Jeigu kurį laiką nepildžiau dėkingumo dienoraščio nereiškia, jog giliai širdy prieš miegą nepadėkoju kažkam aukščiau už tai, ką turiu.

Žmonės yra linkę dėl darbų gausos ir užsisukusio gyvenimo rato šiek tiek užsimiršti. Truputėlį nustojame vertinti tai, ką turime dabar, nes akių kursas dažniau nustatytas į tikslą, į tai, ko dar nepasiekėme, bet žūtbūt privalome pasiekti. Ir tuomet suprantame, jog vietoj to, kad pabūtumėme čia ir dabar esame nuolatos kažkur ten, levituojame tarp ,,čia ir dabar“ ir ,,kažkur ten, kai pasieksiu tą ar aną“..

Todėl, nežinau, ar būsiu populiari tai sakydama, tačiau aš labai dėkinga už karantiną. Iš pirmo žvilgsnio karantinas atrodė, kaip neįtikėtina viso pasaulio nesėkmė. Kaip dabar reikės gyventi? Kaip pasauliui atsitiesti? Kas laukia šalies ekonomikos? Kaip dabar reikės dirbti, klausė žmonės. Bet praėjus pirmoms savaitėms suvokiau, jog tai vienas geriausių laikotarpių mano gyvenime, nes pagaliau kažkas tiesiog savo noru, niekieno neklausęs, užtraukė ,,rankinį“ ir teko sustoti. Visiems.

Kiek gražių momentų, akimirkų išgyvenau per šį karantiną ir kaip smagu, pagaliau, atrasti ir save pačią! Pasirodo giliai širdy buvau užsikasusi tarp kompleksų, baimių, skaudžių patirčių. Radau save tokią užguitą ir per šį ramų laikotarpį padėjau sau, tai tikrai Gabrielei, atsitiesti ir vėl įkvėpti pilnais plaučiais!

Už ką labiausiai norėtum padėkoti sau pačiai?

Pirmas žodis šaunantis į galvą – stuburas. Tikrai, noriu padėkoti sau už stuburą ir gebėjimą kovoti už save pačią. Pramogų verslas, kuriame sukuosi, yra pats iš savęs labai konkurencingas. Patekau į jį būdama labai naivi ir jauna. Man atrodė, jog visi žmonės yra nuoširdūs, vienas už visus ir visi už vieną! Bet pamokos rodo ką kitą. Tas stuburas, aišku, atsirado ne iš karto, teko ne sykį grįžus namo braukti ašarą, niekam nematant. Mano jaunas naivus protas tiesiog neišnešė, kaip galima esant vienoje komandoje, esant draugams vienas kitam kenkti?? Nu kaip?? Bet tai vadinama patirtimi.

Labai džiaugiuosi, kad išminties iš manęs niekas neatėmė, o tik pridėjo ir supratau, jog ne visada su kitais reikia elgtis taip, kaip jie elgiasi su tavimi. Tau kenkia? Bando pažeminti, pagalius į ratus kiša? Nusišypsok, mintyse padėkok tam žmogui už patirtį, kurią jis/ji tau suteikė ir paleisk. To vis dar mokausi, kartais tikrai velniškai sunku! Tačiau gyvenime tikrai reikia stengtis būti šiek tiek aukščiau tų neigiamų emocijų ir neigiamų žmonių.

Jau kurį laiką tavo socialiniuose tinkluose matau ir mylimą vyrą šalia. Už ką labiausiai jautiesi dėkinga jam?​

Tai Žmogus Saulė. Turėti šalia tokį šviesų, pozityvų ir tikrą žmogų yra absoliuti sėkmė. Esu jam be galo dėkinga už ramybės uostą namuose. Anksčiau nesuprasdavau, ką reiškia ,,ramybės uosto‘‘ sąvok. Dabar man aišku. Esu labai emocianalus ir pasirodo jautrus žmogus, todėl širdis dėkingumu apsipila, už tinkamus žodžius siekiant mane nuraminti ir gebant mane įkvėpti nesustoti ir toliau veikti.

Esi labai artima su savo mama. Ką labiausiai vertini šiame ryšyje?​

Mano mamytė yra auksas. Negaliu atsidžiaugti mūsų draugyste, santykiu. Tai mano artimiausias, mano sielos žmogus. Mato mane kiaurai ir visada žino, ką ir kada man pasakyti. Kartais, kad nusileisčiau ant žemės, o kartais, kad pakilčiau iki pat debesų. Nuo paauglystės vis pagalvoju, kaip įmanoma sukurti su savo vaiku tokį ryšį? Man tikrai niekuomet nepavyks.

Labiausiai vertinu mūsų ryšyje humoro jausmą. Nėra problemos, kurios neišspręstumėme, nėra situacijos, iš kurios nepasijuoktumėme.Turėti tokią mamą yra dovana. Ji yra tas žmogus, už kurį padėkoju kiekvieną dieną.

Nuolatos šypsaisi ir spinduliuoji gerą nuotaiką. Kokia šitokios tikros, nesuvaidintos laimės paslaptis? Galbūt galėtum pasidalinti keletu patarimų?

Paslapties čia tikrai nėra. Tiesiog dažniau sau įžnybiu ir primenu, kad gyvenimas, kurį gyvenu yra pats iš savęs – dovana. Ir gyvenimą reikia švęsti.

Labai nuoširdžiai stengiuosi spinduliuoti teigiamą, pozityvią energiją, nes taip gyventi yra tikrai kur kas paprasčiau. Iš gyvenimo stengiuosi imti viską, ką jis duoda, net tada, kai duoda liūdesį. Nepaliūdėjusi pamiršiu, kas yra tikroji laimė! O laimė, iš tikrųjų, slypi, juk labai mažuose dalykuose. Laimei užtenka ir šypsenos.