Aistė Svarauskaitė: „Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar“
Papasakok trumpai apie save, kuo užsiimi gyvenime? Kaip viską spėji?
- Kai manęs prašo papasakoti apie save, visuomet atsakau, kad esu nuoširdi, gyvenimą mylinti ir nuotykius mėgstanti mergina. Mėgstu kūrybą, bet tuo pačiu mėgstu planuoti darbus ir laiką. Gyvenimo jau nebeplanuoju, nes ne kartą įsitikinau, kad geriausi dalykai nutinka kai jų visisškai nesitiki. Labai mėgstu keliones, įvairias sporto šakas, kurios kitiems gali pasirodyti ekstremalios, o tuo pačiu myliu buvimą gamtoje, ramybę ir poilsį.
Gyvenime dirbu su įvairiais komunikacijos projektais, taip pat kuriu vizualinį turinį įvairiems prekės ženklams bei vystau savo asmeninę Instagram paskyrą. Ir kartais pati savęs paklausiu, kaip viską spėju. Tačiau pastarieji pasaulio įvykiai parodė, kad nėra nieko blogo sulėtėti, persverti savo vertybes, dalykus, į kuriuos verta kreipti dėmesį. Iš tikrųjų, kas liečia darbus, mėgstu planuoti savo laiką, darbus, todėl susidėliojus prioritetus visai neblogai sekasi viską padaryti laiku. Kas liečia poilsio laiką ir laisvalaikį, leidžiu sau neskubėti, patingėti ir nieko neplanuoti - taip geriausiai pailsiu ir fiziškai, ir dvasiškai.
Ar tai kuo užsiimi teikia laimę?
- Jei paklaustum, ar esu laiminga, atsakyčiau, kad niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar. Todėl ir tai, kuo užsiimu tikrai teikia laimę. Tačiau nesu iš tų, kurie vaikšto gatvėmis ir rėkauja kaip jiems gera. Mėgstu ta laime dalintis, tačiau kažkiek tikiu ir tuo, kad laimė mėgsta tylą.
Kuo norėjai būti vaikystėje?
- Iš tiesų net nelabai pamenu ar turėjau kokią svajonių specialybę. Niekada nenorėjau būti princese, pardavėja ar astronaute. Pirmose mokyklos klasėse, lankydama šokius, norėjau būti šokėja, tuomet - čiuožėja, o jau būdama vyresnė norėjau būti bet kuo, kur nereikės matematikos. Iš tikrųjų net pabaigusi universitetą, ar net dabar nežinau, kas noriu būti, bet man visai patinka, kur mane gyvenimas neša.
Ką tau reiškia dėkingumas? Ir už ką šiandien esi dėkinga labiausiai?
- Dėkingumas viena prasme man reiškia sąmoningumą ir supratimą bei mokėjimą sau pripažinti, kad yra daugybė dėmenų aplinkoje, dėl kurių mes galime jaustis dėkingi. Dėl to man labai patinka vakarinės refleksijos, kurių metu galiu atidžiai ir ramiai apgalvoti visas per dieną įvykusias detales. Šiandien labiausiai esu dėkinga už tai, kad mama mane užaugino geru žmogumi bei padėjo, mano nuomone, susidėlioti teisingas pamatines vertybes. Taip pat esu dėkinga visiems mano sutiktiems žmonėms, nes, nepaisant to, koks buvo santykis, koks jis yra dabar, tikiu, kad kiekvienas sutiktas žmogus į tavo gyvenimą atneša arba džiaugsmą, arba pamoką.
O ką darai, jei kartais tave aplanko liūdesys…?
- Leidžiu sau liūdėti. Būna dienų, kai suprantu, kad liūdna, bet suprantu ir tai, kad be reikalo. Tais atvejais pasišneku su savimi ir neleidžiu liūdėti dėl nereikšmingų dalykų. Jei dalykas, dėl kurio liūdžiu, to vertas, leidžiu sau išliūdėti, išverkti, išbūti tas akimirkas pačiai su savimi.
Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduotum nuolat ugdyti? Ir kaip?
- Sąmoningumą - tai leidžia kiek atsiriboti nuo savęs ir pastebėti kitus žmones bei suprasti, kodėl kai kurie jų veiksmai yra tokie, kokie yra. Nežinau ar tai savybė, ar gebėjimas, bet siūlyčiau ugdyti gebėjimą atskirti emocijas ir tvarkytis su jomis. Ne visos situacijos, dėl kurių elgiamės neadekvačiai yra to vertos. Kartais verta savęs paklausti, ar į tai tikrai verta kreipti dėmesį, tačiau tokį gebėjimą verta ugdyti. Kiekvienam taip pat siūlyčiau ugdyti kūrybiškumą. Tai nereiškia, kad reikės keisti profesiją ir iš finanso analitiko pavirsti į dailininką, tačiau nuolatinis kūribingumo lavinimas padeda tiek darbuose (net ir techniškiausiuose), tiek asmeniniame gyvenime.
Tavo laimės formulė kitiems būtų…?
Priimti save tokį koks esi, adekvačiai įvertinti vietas, kuriose galėtum būti geresnis bei mylėti iš visos širdies.
Ačiū, už pokalbį, Aiste!
