Turi minčių, klausimų ar pastabų? Parašyk!
  • Instagram - Black Circle
  • b-facebook

2016 created by Eglė Luotytė

Tel.: +37061432676​

El.p.: egle@dekingumodienorastis.lt​
Please reload

Naujausi įrašai

Trys savaitės Barselonoje arba meilei reikia laiko

October 9, 2017

Ką tik grįžau iš Barselonos, kurioje praleidau net tris savaites. Kodėl? Nežinau, o tiksliau jokios svarbios priežasties ir nėra. Vykau ten tik todėl, kad galiu. To siekiau kokius 10 metų ir dabar, pasitaikius progai kur nors nukeliauti, beveik nėra jokių priežasčių to nedaryti.

 

 

Taigi, šį kartą kelionė buvo kiek kitokia, nes skridau su savo Simba (Vakarų Škotijos terjeras).  Nuo pat pradžių šiek tiek jaudinausi, visgi ilga kelionė toli nuo namų, pirmas skrydis su šuniu. Ir, kaip paaiškėjo atvykus į oro uosta, nerimavau ne veltui, lyg nujausdama kažkokius nesklandumus: atvykus registruoti bagažo (šuns) buvau informuota, kad, deja, pavėlavau ir skristi niekur negaliu: gyvūnai turi būti įregistruoti likus mažiausiai valandai iki skrydžio. Taigi teko spręsti iškilusią situaciją: skristi vienai ir palikti Simbą priežiūrai Osle, arba susirasti kitą skrydį (kuris atsieis nemažus pinigus) ir sėsti į kitą lėktuvą. Ką ir padariau.

 

 

 

Barselona mus pasitiko su +24 laipsniais šilumos ir man jau pažįstamu, tik jai būdingu, šurmuliu. Žinoma, pasitiko ir sesė, kuri padėjo mums visiems grįžti namo. Nuo pat pirmos dienos sužinojau: taisyklės ir įstatymai Barselonoje lyg ir yra, lyg ir nėra, viskas priklauso nuo situacijos, žmonių geranoriškumo ir...  gal tiesiog nuotaikos. Ir tąkart autobuso vairuotojo nuotaika nebuvo pati geriausia, tad mūsų su Simbos dėže, sakyčiau visu vežimu ir lagaminais į autobusą neįleido, mat užimsime per daug vietos ir pasiūlė pasinaudoti AEROBUS autobusu bei pakloti po beveik 6 Eur. O kai neturi pasirinkimo, tai tiesiog džiaugiesi kiekviena atsiradusia galimybe J

 

Jau kitą dieną mieste likau viena, mat sesė išvyko atostogų ir paliko mane prižiūrėti gėlių ir namų. Taigi, pradėjau nuo įkurtuvių ir pasivaikščiojimo po POBLE SEC rajoną. Žinoma, man labai pasisekė, nes sesė gyvena šalia vienos žinomiausių ir labiausiai turistų lankomų vietų – Montjuic kalno, tad čia ir prasidėjo mano pirmoji pažintis su gyvenimu Katalonijos sostinėje: vakariniai pasivaikščiojimai po nuostabaus grožio parkus bei knygos skaitymas besileidžiančios saulės šilumoje.

 

 

Kadangi kelionė buvo skirta ne atostogoms, o darbui, pirmiausia norėjau rasti vietą, kurioje galėčiau dirbti, o pagrindiniai kriterijai tam yra: geras internetas, jauki aplinka ir skani kava. Atrodo visiškai elementaru, ypač mums europiečiams, tačiau mano pačios nuostabai, rasti tokią vietą prireikė beveik visos savaitės! Pasitelkusi visas įmanomas programėles: google maps, Foursquare, Instagram, Swarm ir t.t.  ieškojau netoliese esančių kavinių, kad “kelionė į darbą” neužtruktų per daug ilgai ir kur galėčiau susikaupusi padirbėti bei išgerti kokybiškos kavos. Žygį pradėjau nuo artimiausių kavinių ir paieškos ratą kasdien plėčiau vis labiau ir labiau: bene geriausiai vertinamoje kavinėje – tik kava, nei stalo, o jei nėra stalo, tai ir internetas taip pat nereikalingas. Tačiau kas gi pasiduoda po pirmos nesėkmės? Pagaliau radau nuostabią kavinę, kurioje net yra internetas. VALANDAI!!! Nusprendžiau tą dieną nebetęsti paieškų ir verčiau tą valandą išnaudoti produktyviam darbui. Tad užsisakiau puodelį kavos ir gabalėlį becukrio šokoladinio pyrago – juk kas jau kas, bet ateiti pasinaudoti internetu nieko neužsisakius būtų mažų mažiausiai įžūlu. Bet ir čia, neliko vietos interpretacijai: padavėja priėjo ir pasakė, kad jei visgi atvyks svečių, kurie norės pavalgyti, turiu užleisti jiems vietą J Kuo toliau, tuo labiau tolau nuo namų, kelionė iki kavinių ir interneto taip pat ilgėjo, tačiau jau po savaitės radau bent porą variantų, kur užsisakius kavos galėjau dirbti bent kelias valandas. Net pripratau prie gana tiesmukiško, be jokios šypsenos ir malonybinių žodelių aptarnavimo. Mes, Europiečiai, dabar taip stipriai stengiamės dėl kiekvieno kliento, costumer experience sakome svarbiausia ir neriamės iš kailio, kad tik ji būtų 10/10. Čia, niekam tai nerūpi: šiandien tu, rytoj kitas. Tad jei padavėjai pasitaikė prasta nuotaika, ji nepasistengs ne per nago juodymą to nuslėpti ar bent nusišypsoti tau užėjus. Prie to irgi pripratau ir suprasdama, kad esu viena iš tūkstančių tūkstančių turisčių, kurių vietiniai švelniai tariant “nelabai mėgsta”, priėmiau šią taisyklę kaip duotybę ir neleidau kad tai sugadintu ir man nuotaiką.

 

 

“Angliškai? Taip, galima, bet aš kalbėsiu ispaniškai. “Turbūt 99% vietų, kuriose teko lankytis, aptarnaujantis personalas puikiai supranta angliškai, tačiau visiškai nesistengia tau atsakyti taip pat. Su tavimi bus kalbama angliškai ir tavo reikalas, supranti ar ne. Net keletą kartų teko užsisakinėti ispaniškai išvardintus patiekalus ir ALELIUJA – nė karto nenusivilti! Taigi maistas čia daugiau mažiau visur labai labai geras, tad net nežinant, ką užsisakei, gali būti gana ramus, kad gausi kažką gardaus :)

 

 

Nepaisant to, kad stengiausi susikurti “vietinį” gyvenimą, kartą pasukau ir turistiniais keliais: apėjau visą Barselonetą, El Born, El Raval, El Gotic ir Sant Antoni rajonus bei Ciutadella parką. Tiesiog viena diena buvo skirta turistinei kelionei pėstute ir tai paliko labai daug įspūdžių. Geriausias patarimas kurį galiu duoti ten vykstantiems: eikite ir pasiklyskite. Pakelkite galvą nuo telefono ir google maps, visos gatvės čia veda į La Ramblą arba paplūdimį, tad pasiklydimas nebus pavojingas, o atrasite ir pamatysite tikrai daug. Tokia kelionė pėstute užtruks nuo 2 iki 5 valandų, o gal ir ilgiau, tiek kiek norėsite, tad viešint Barselonoje tikrai verta nepagailėti kojų ir leistis į pažintinį žygį po miestą.

 

 

Na, o labiausiai iš labiausių man patiko rytai, kada bėgant pabėgioti kyla saulė ir gatves užtvindo šviežių bandelių, duonos ir kruasanų kvapas. Žmonės stabteli išgerti puodelio kavos prieš darbą lauko kavinukėje, o tu bėgi ir jautiesi lyg kino filme. Rytas Barselonoje yra pats gražiausias dienos metas, kada dar gatvės pustuštės, saulė vos šildo, bet neskrudina tavo odos, o švelnus vėjas švelniai gaivina įkaitusį kūną. Tad jei viešėsi Barselonoje, atsikelk prieš švintant aušrai, išeik i kiemą, paplūdimį ar ant kalno ir stebėk bundantį miestą.

 

 

Visas gražiausias vietas ir jausmus atradau tik įpusėjus antrai savaitei. Pamilau visai ne turistinę Barseloną. Anaiptol. Įsimylėjau paslaptingą ANTIC TEATRE kiemelį, kuriame gali pasimėgauti vietiniu vyno ir užkandžiais ne turistinėmis kainomis, rytą, jo kvapą ir kylančią saulę, saulėlydžius ant kalno su knyga.

 

Juk taip ir gyvenime – meilei reikia laiko. Kaip pamilti žmogų – visų pirma turime jį atrasti, pažinti, išgyventi su juo smagias ir liūdnas situacijas, patirti kelionių džiaugsmą ir rasti kompromisus iškilus nesutarimams. Taip ir miestas – tam, kad pažintum, ir bent kiek prisijaukintum, susikurtum savo rutinas ir dienotvarkes, mėgstamas vietas ir malonius žmones – reikia laiko. Laiko, kuris šiandieniniame gyvenime yra toks brangus ir toks greitas. Mes viską darome greitai: įsimylime, paliekame, draugaujame, susipykstame. Kaip dažnai vadovaujamės pirmu įspūdžiu, leidžiame sau teisti ir nuteisti kitus, o išankstiniai nusistatymai praktiškai diktuoja mūsų tolimesnius veiksmus.

Po šios kelionės supratau: tam kas tikra, tam kas vertinga, tam kas pastovu, tam ką priimame be sąlygiškai, tam, kad galėtume būti tikri, atviri ir nuoširdūs – reikia laiko.

 

Su laime,

Eglė

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Sekite mus
Please reload

Archyvas
  • Facebook Basic Square
  • Instagram Social Icon