M – 1 Radijo laidų vedėja Gabrielė Tetenskaitė: „Dėkingumas yra viena iš savybių, kuri padeda žmonij

Radijo laidų vedėja Gabrielė Tetenskaitė (23 – iejų metų) yra puikus jaunos ir žavios moters pavyzdys: ji dirba mėgstamą darbą, vakarais veda laidas radijo stotyje M – 1 ir džiaugiasi gyvenimu. O tuo tarpu didžioji žmonių dalis apie tai tik ir svajoja: apie laimingą gyvenimą, svajonių darbą. Tačiau norint norint jį turėti reikia, kaip sakoma, už svajonę pakovoti. Kaip pati Gabrielė prisipažįsta: tam, kad pasiektų tai, ką turi dabar, jai teko įveikti ne vieną kliūtį, daug dirbti, bei pamilti save ir pakeisti mąstymą į tam tikrus dalykus. Būtent apie dėkingumą ir laimę „DĖKINGUMO DIENORAŠTIS“ ir kalbasi su Gabriele.

• Papasakok trumpai apie save, kuo užsiimi gyvenime? Ar tai kuo užsiimi teikia laimę?

Esu Gabrielė, man 23-eji. Neseniai apsigyniau komunikacijos bakalauro darbą, jau kuris laikas dirbu viename verslo centre, projekto vadybininke, bei vakarais vedu radijo laidas. Manau, kad gyvenime yra labai svarbu daryti tai, kas teikia džiaugsmą, tačiau, kaip kartais yra baisu rizikuoti ir surasti tą veiklą, teikiančią džiaugsmą! Ne paslaptis, jog dažnai žmonės darbą renkasi ne pagal tai, kiek tai teikia jiems džiaugsmo, o pagal tai, kiek gyvenime tas darbas gali garantuoti komfortą: galimybę turėti stogą virš galvos, pripildyti skrandį maistu ir dar, kad užtektų pramogoms. Todėl, aš iki begalybės dėkinga susiklosčiusioms aplinkybėms, jog galiu leisti sau dirbti ne tik svajonių darbą, tačiau ir gyventi tokį gyvenimą, kuris teikia begalinę laimę.

• Ne paslaptis, jog dirbi radijo stotyje M – 1, kodėl pasirinkote būtent šią radijo stotį? Ir kaip manai, ar radijo laidų vedėja gali būti bet kas, ar tai yra įgimtas talentas?

Sakyčiau, jog tai - ne aš pasirinkau radijo stotį, o ji pasirinko mane! (aut. past. šypsosi). Jeigu ne viena mano draugė, parodžiusi, jog viena geriausių radijo stočių Lietuvoje, ieško naujų vedėjų, nežinau, kur būčiau dabar, bet giliai širdyje jaučiu, kad niekas nevyksta šiaip sau ir štai, praėjusi nemenką atranką, dirbu svajonių darbą. Kalbant apie patį radijo laidų vedimą bei vedėjo sąvoką – manau, jog įdėjęs begalę pastangų ir darbo, žmogus gali pasiekti, ką tik nori, tame tarpe ir tapti puikiu radijo laidų vedėju: su nuostabia iškalba, žodžių tarimu, sakinių formuluotėmis, tačiau tai nėra garantas, jog užkabinsi klausytoją tuo „sausu tobulumu“ (aut.past. šypsosi). Be viso to, iki begalybės svarbu, ką tu pats, kaip žmogus, gali pasakyti klausytojui ir su kokia vidine energija tai paduosi. Kitaip tariant, ar turi charizmą, tą vadinamą cinkelį arba, kaip Jūs pavadinote – talentą, užkabinti klausytoją? Štai čia, mano galva ir pasimato skirtumas. Žmogus gali išdirbti visas reikiamas savybes, norint tapti radijo laidų vedėju, tačiau neturėdamas vidinės energijos, savo individualumo, jis gali tiesiog neužkabinti ir sudegti. O čia jau klausytojui rinktis, kas jam patraukliau: sausokas tobulumas ar netobulas individualumas.

(Nuotr. Asmen. Archyv.)

• O kuo norėjai būti vaikystėje? Ar iškart svajojai apie radijo laidų vedėjos darbą?

Labai juokinga, tačiau dar mokyklos laikais sugalvojau, kad noriu būti radijo laidų vedėja. Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada prisiskambinusi į vieną radijo stotį sužaisti žaidimą, gavau komplimentą, jog mano balsas labai tinka radijo laidų vedimui. Štai tada ir užsikabinau. Žinoma, dar norėjau būti aktore (aut. past. šypsosi), tačiau baigiau VGTU ir nei kiek dėl to nesigailiu, ten turbūt ir išryškėjo mano didis poreikis kalbėti, vesti, organizuoti renginius ir po kiek laiko pati sau išsigryninau svajonę - radijo laidų vedimas.

• Kaip siekei savo svajonės? Kas buvo sunkiausia ir kaip su tuo susidorojai?

Paauglystėje turėjau siaubingą scenos baimę, bijojau nepažįstamų žmonių susibūrimų, buvau labai kompleksuotas žmogus. Viskas, kuo dabar užsiimu yra tarsi priešingybė tam, kuo galėjo užsiimti ankstesnioji Gabrielė. Sunkiausia turbūt tai ir buvo – įveikti savo pačios baimes, atsikratyti to stereotipinio mąstymo: ,,O ką pagalvos kiti?“, išeiti iš komforto zonos, priimti save tokią, kokią esu ir su pasimėgavimu gyventi taip, kaip visada svajojau. Kiekvienąsyk lipdama ant scenos, tiek vidurinėje, tiek muzikos mokykloje, įveikdavau scenos baimę. Svetimoje šalyje, su vos keletą savaičių pažįstamais žmonėmis, ryždamasi keliauti nežinoma kryptimi – išlipau iš komforto zonos. Pradėjusi pati save mylėti tokią, kokia esu – pasiklojau pamatus, kuriais einant, bet kuri svajonė tapo ranka pasiekiama. Svarbiausia – dirbti pačiam su savimi ir savo mąstymu.

• Ką tau reiškia dėkingumas? Ir už ką esi dėkinga labiausiai?

Dėkingumas man yra tarsi gebėjimas suvokti, ką turi ir gebėjimas tai vertinti bei branginti kiekvieną mielą dieną. Net gi tada, kai diena nemiela. O išskirti vieną dalyką, už ką esu dėkinga, negaliu, tai pernelyg sunku. Pirma mintis, šovusi į galvą – Mama. Ir gyvenimas, kurį man Mama ir suteikė. (aut.past. šypsosi)

• O ką darai, jei kartais tave aplanko liūdesys...?

Priimu jį ir tuomet paleidžiu. Labai daug problemų kyla iš to, kad nemokame situacijų tiesiog priimti. Anksčiau pati tragiškai priešindavausi žmonėms ar situacijoms, kurios vykdavo „Ne pagal mano planą“. Ilgainiui supratau, kad nėra prasmės nervintis ir priešintis, jeigu negaliu kažko pakeisti, belieka priimti viską taip, kaip yra ir tiesiog leisti sau liūdėti. Juk ir posakis yra: „Jeigu negali pakeisti situacijos – pakeisk požiūrį į ją“. Tai su liūdesiu taip pat – jeigu negali atsikratyti liūdesio, priimk jį. Ar su ledų kibirėliu, ar su draugės kompanija, ar su lėktuvo bilietu į vieną pusę – kiekvienas liūdesį priima savaip.

• Kas tau yra laimė, o kas prabanga?

Žinot, supratau, kad yra dalykai, kuriuos galėčiau priskirti tiek prabangai, tiek laimei vienu ir tuo pačiu metu. Man asmeniškai, tiek prabanga, tiek laimė yra buvimas apsuptyje sveikų ir laimingų savo artimųjų ir šeimos narių.

• Kaip manai, ar gali dėkingumas išgelbėti pasaulį?

Nepasakyčiau, kad pasaulis yra akligatvyje, iš kurio jį reikėtų gelbėti priešingai, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad mane ima supti labai šviesūs, tikri ir nuoširdūs žmonės ir manau, jog dėkingumas yra viena iš tų savybių, kuri padeda žmonijai gyventi labai tikrą, tyrą ir šviesų gyvenimą.

• Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduotum nuolat ugdyti? Ir kaip?

Meilę sau ir kitiems, mokėjimą džiaugtis smulkmenomis ir dėkingumu. Meilė sau prasideda ten, kur baigiasi priekaištai sau. Iš patirties žinau, kad mylėti kitą galime tik tuomet, kai išmokstame mylėti save. Džiaugtis smulkmenomis nėra lengva, ypatingai mūsų visuomenėje, kurioje dauguma orentuojasį į rezultatą. Patarimas paprastas: pradėjus mėgautis procesu – nejučiomis imsime džiaugtis ir smulkmenomis! O dėkingumą galima išsiugdyti. Vienas iš greičiausių būdų – pildant dėkingumo dienoraštį ir kiekvieną dieną dėkojant už tai, ką turi.

• Tavo laimės formulė kitiems būtų...?

Nuoširdžiai nežinau laimės formulės! Turbūt, kiekvienas turime atrasti savąją. Gyvename tik kartą, todėl manau, jog labai svarbu elgtis taip, kaip jaučia mūsų širdis, pati tuo įsitikinau. Galbūt tai ir yra raktas į laimę? Gyventi iš širdies į širdį. (aut.past. šypsosi)

[if !supportLineBreakNewLine] [endif]