Komanda, pasiruošusi pakeisti pasaulį

Gyvenime per daug tamsos ir negatyvo? Netiesa, pozityvių dalykų nutinka kasdien, tik reikia mokėti juos pastebėti. Kaip pastebime blogus dalykus, taip reikia kuo daugiau pastebėti gėrio: šviesius žmones, kurie gyvena ir yra šalia mūsų, šalia esantiems žmonėms nepabijoti nusišypsoti, palinkėti geros dienos. Tai - pirmieji žingsniai pozityviai dienai. Būtent tuo tikslu buvo sukurtas unikalus projektas – „Dėkingumo dienoraštis“, padedantis fiksuoti šviesiąją žmonių gyvenimo pusę. Šiuo dėkingumo projektu siekiama, kad žmonės mąstytų teigiamai, būtų dėkingi kiekvieną dieną už kažką, įkvėptų save – sėkmingų žmonių istorijomis ir taptų pozityvesniais laimingesniais.

Šią vasarą „Dėkingumo dienoraščio“ įkūrėja Eglė Luotytė su šokėja ir jogos mokytoja Milana Jašinskyte kviečia žmones jungtis prie dėkingumo akcijos, nes per šią vasarą siekiama surinkti 1000 ačiū, už ką žmonės gali būti dėkingi. Šiuo metu ne viename spaudos tinklaraštyje galima surasti labai daug negatyvių naujienų. Mes, nepamatome šalia esančių žmonių, kurie stengiasi daryti gerą, kurie skleidžia šypsenas, užkrėsdami kitus ir net įkvepia. Čia net nereikia galvoti, nes jau ir taip darosi aišku, kad skaityti daugeliui jau yra pabodę negatyvias naujienas, norisi kažko gražaus, pozityvaus. Tai pradžiai atsirado knyga „Dėkingumo dienoraštis“ ir visai neseniai susikūrė ir dėkingumo komanda, kurios dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Taigi, pristatome jums visišką šviežieną, šią vasarą „iškeptą“ šešių jaunų, žavių ir pozityvumų spinduliuojančių „Dėkingumo dienoraščio“ merginų komandą, kuri pasiruošusios pakeisti savo ir kitų žmonių gyvenimą! Pateikiame trumpą interviu su dėkingumo komandos merginomis.

Ieva, Trumpai papasakok apie save, kas esi, iš kur esi, ką veiki gyvenime ir kaip tau kilo mintis prisijungti prie „Dėkingumo dienoraščio“ projekto?

- Esu Ieva Urbonaitė. Iš mažo Lietuvos miestelio esančio Žemaitijoje, Šilalės. Kai kas nors paprašo manęs papasakoti trumpai apie save, visada pradedu kvatotis (šypsosi – aut. past). Nes kartais pagalvoju, kad jau galėčiau rašyti savo gyvenimo knygą. Nors šiuo metu esu tik 20 - ties metų. Išties veikiu labai daug: pradedant savimi, baigiant visuomene. Ilgą laiką savanoriauju ŠRVJOS AS bei GGI organizacijose. Esu neBrisiaus projekto koordinatorė. Turėdama laisvą minutę bėgu į socialinių paslaugų namus pabendrauti ir užsiimti su vaikais, rodyti pavyzdį bei motyvuoti. Gyvenime 10 metų šokau šokio studijoje „Salto“, labai pasiilgstu to, tad ketinu bandyti sugrįžti. Teko sąvanoriauti „Algojimasׅ“ vaikų stovykloje, kurioje susipažinau su daug nuostabių vaikų ir šeimų. Šiuo metu bandau išmokti bėgti! (šypsosi – aut. past). Esu žmogus, kuris nesvajoja, bet išsikelia tikslus ir siekia jų. Bet didžiausia gyvenimo aistra man – gyvūnai, tai atsinešiau jau su savo gimimu. Gimiau maža neišnešiota – 24 savaičių. Kai niekas netikėjo, kad gyvensiu – išsikovojau likti čia. Todėl tai simbolizuoja, kad dabar kovoju už tuos, kurie negali patys už save, už jų gyvybes. Šiuo metu esu būsima antro kurso veterinarijos medicinos studentė, tad mokslo metus leidžiu Kaune, o vasarą - namie, Šilalėje. Turiu savo mylimą ir puoselėjamą renginį – „Ištiesk gerumo ranką beglobiams gyvūnams“, kuris jau šiemet skaičiuos 4-tus gyvavimo metus! Nepaisant to, atlieku sąvanorystę veterinarijos klinikoje ir semiuosi žinių ateičiai. Kaip kilo mintis prisijungti prie „Dėkingumo dienoraščio“? – Išties gyvenime buvo visko. Daug kartų kritau ir tiek pat daug kartų stojausi eiti pirmyn. Mokykloje buvau pašaipos objektas ir daug kitų asmeninių detalių. Nors ir buvau veikli, visur manęs pilna, visur šypsojausi, dalinau save. Taip pamiršdama save, dažnai nesuprasdavau kodėl kasdien jaučiuosi slogios nuotaikos. Kai vienas žmogus pasakė, kad Ieva, užteks, kiek galima, tavo gyvenimas nėra krizių upė. Tikiu, kad yra gėrio. Kai atsisėdau ir pradėjau ieškoti gėrio, pamačiau, kad gyvenu tikrai spalvingą ir pilnavertį gyvenimą. Tuomet radau santykį su savimi. Man tai buvo be galo svarbu. Mylėti save ir dėkoti sau buvo itin sunku. Taip netyčia socialiniame tinkle „Instagram“ pamačiau „Dėkingumo dienoraščio“ nuotrauką. Pradėjau visa tai sekti, o tuomet užsimaniau jį pildyti ir dėkoti sau, kasdien ir blogiausioje dienoje rasti priežastį kodėl šiandien aš laiminga. Tai buvo sunku - dabar tapo įpročiu. Taip aš pamilau save visokią ir su visokiais jausmais!

Egle, ką šis projektas reiškia tau asmeniškai, ir kokią šio projekto misija visuomenei?

Eglė: Man asmeniškai, tai saviraiška, kūrybiškumas ir, ko ne svarbiausia, - būdas „daryti gerą“, nes gyvenime vadovaujuosi šiais principais: daryk gerą, būk geras ir jauskis gerai. Būti geru žmogumi ir jaustis gerai: tai sportuoti, gyventi dorai ir sąžiningai na, o daryti gerą kitiems - tai jau dėkingumo projekto užduotis (šypsosi – aut.past). Man pačiai dėkingumo praktika buvo didelis atradimas pripildęs kasdienybę pozityvumo, kurio taip trūksta mūsų visuomenėje. Noriu pasakyti žmonėms, kad jie patys yra savo laimės kalviai, o laimė slypi labai paprastuose dalykuose, kuriuos sąmoningai pradedame pastebėti dėkodami ir vertindami kiekvieną, kad ir mažiausią smulkmeną savo gyvenime. Projekto tikslas - įkvėpti žmones mąstyti ir būti pozityvesniais, vertinti tai, ką turi. Žmonės klaidingai mąsto, kad laimė tai daiktai ar dovanos, kad kažkas kitas yra atsakingas už jų sėkmes ir nesėkmes. Tačiau suprasti reikia viena - viskas yra mūsų pačių rankose, o dėkodami mes tą viską ir atrandame. Net ir psichologiniai tyrimai rodo, kad dėkingumas - greičiausias kelias į pozityvų mąstymą. Dalyvauju įvairiose konferencijose kaip pranešėja ir labai džiaugiuosi galėdama dalintis idėjomis, bei dėkingumo praktikai įkvėpti kitus. (Nuotr. Dėkingumo dienoraščio)

Gintare, ką tau reiškia dėkingumas, ir už ką esi dėkinga labiausiai?

- Dėkingumas man yra įvertinimas visko, ką aš gaunu, dėkojimas už tai, džiaugimąsis tuo ką turiu. Gebėjimas džiaugtis net ir atrodytų mažiausiais dalykais, pastebėjimas to. Na o labiausiai dėkinga esu už šeimą, žmones, save, kad esu būtent tokia kokia esu.

Ema, ką tau reiškia Dėkingumo ambasadorės titulas ir kur tave galima dažniausiai sutikti?

- Šis titulas man reiškia, gerumą, pozityvumą, nuoširdų bendravimą su žmonėmis, bei gerų darbų puoselėjimą. O mane galima sutikti dažniausiai, tai Žemaitijos sostinėje Telšiuose, bet nuo rudens mane galės sutikti ir Klaipėdoje, nes ten kurį laiką planuoju mokintis.

Aušra, Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduojate nuolat ugdyti? Ir kaip?

- Dėkingumas – pradėti nuo to, kad prieš einant miegot atsiminti dalykus ir mintis, kurios įkvėpė tą dieną. Už ką ir kam esi dėkingas šiandien. Atsiminti visą gerą ką matei šiandien žmonėse, situacijose, žodžiuose, veiksmuose. Išvardink mintyse ar popieriaus lape priežastis, kodėl esi dėkingas gyvenimui. Matyk, ką žmonės duoda tau gero. Būk dėkingas už tai. Dažniau sakyk ačiū. Kasdien praktikuojant, dėkingumas tampa jaučiamas visą dieną. Žmogiškumas – jame slypi daug gražių žodžių kaip dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas. Būtent žmoniškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gerą. Tik reikia pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti, būti naudingais, pagelbėti kuom tik galime pakliuvusiam į sudėtingą situacija ar bėdą. Žmoniškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes, jas vystyti ir daryti gerus darbus. Pozityvumas ir optimizmas – matyti kituose žmonėse, kas tave žavi, o ne nervina. Sakyti jiems komplimentus dėl išvaizdos, darbo, pasiekimų ar šeimos. Net tada, kai kas nors nutinka blogo. Ne sakyti „kodėl man tai nutiko?“ „kodėl man vis nesiseka? Ir pan. O pažvelgti kitaip : „kuom tai man padės?“ „ką iš šios situacijos, aš galiu pasimokyti ateičiai?“ „ką aš turiu suprasti, išmokti šioje situacijoje?“ Plačiai šypsokis ir stebėk, kaip tau norisi šypsotis vis daugiau ir daugiau.

Nori prisijungti? Parašyk mums: egle@dekingumodienorastis.lt