Turi minčių, klausimų ar pastabų? Parašyk!
  • Instagram - Black Circle
  • b-facebook

2016 created by Eglė Luotytė

Tel.: +37061432676​

El.p.: egle@dekingumodienorastis.lt​
Please reload

Naujausi įrašai

Aušra Paliušė: „Diena tampa šviesesnė, kai tavo širdyje gimsta dėkingumo jausmas“.

October 5, 2017

Aušra Paliušė – tarptautinio džiazo vokalistų konkurso „Jazz Voices 2015“ publikos prizo laimėtoja, „Young Voices 2015“ pirmos vietos nugalėtoja bei „Riga Jazz Stage 2015“ finalininkė. Gimė ir užaugo Birštone – nedideliame Lietuvos kurorte su didelėmis džiazo tradicijomis. Šio miestelio dėka augo apsupta džiazo muzikos, o jos tėvai ją dar visai mažytę supažindino su folkloro muzika, namuose be sustojimo „sukdavosi“ bliuzo plokštelės. Pirmas svarbus žingsnis jos muzikinėje karjeroje buvo įstojimas į Klaipėdos Universiteto Menų fakultetą. Vėliau savo žinias gilino Kauno VDU Muzikos akademijoje, kurioje įgijo džiazo muzikos bakalauro laipsnį ir atlikėjo kvalifikaciją. Šiuo metu atlikėja dėsto dainavimą Vilniaus Kolegijos ritminės muzikos katedroje. Aušra mielai sutiko atsakyti į „DĖKINGUMO DIENORAŠTIS“ paruoštus klausimus apie dėkingumą, laimę, laisvalaikį, bei kokios asmenybės ją įkvepia.

 

 

Papasakok trumpai apie save, kas esi, iš kur esi ir kuo užsiimi gyvenime? Ar tai kuo užsiimi teikia laimės pojūtį?

 

Į pirmą klausimą „kas esi“, deja, net pati sau negaliu atsakyti. Nenoriu savęs tapatinti su kažkokia savo veikla, kuri galbūt ir piešia mano paveikslą, bei turi įtakos įvaizdžiui, bet tai tik išorė. Visų pirma aš esu žmogus. Na, o toliau moteris, žmona, dainininkė, mokytoja ir visi kiti vaidmenys, kurių sau prisikurti galiu labai daug. Gimiau ir užaugau Birštone, labai gražiame Lietuvos kurortiniame miestelyje. Kadangi mano tėtis yra muzikantas, mama – nors ir ne profesionalė, bet stipriai „prijaučianti“ muzikai ir pati grojanti įvairiais instrumentais, o gimtasis miestas visada pasižymėjo aktyviu kultūriniu gyvenimu, aš augau apsupta muzikos, dailės ir kitų menų. Todėl nenuostabu, kad baigusi mokyklą aš pasirinkau dainininkės profesiją. Na, o šiuo metu dėstau dainavimą Vilniaus Kolegijos ritminės muzikos katedroje ir ši veikla man suteikia laimės pojūtį.

 

O kuo norėjai būti vaikystėje? Ar iškart svajojai apie dainininkės profesija?

 

Keisčiausia tai, kad visą laiką buvau įsitikinusi, jog nuo vaikystės norėjau studijuoti dailės akademijoje. Nuo antros klasės pradėjau lankyti dailę meno mokykloje ir tada apsisprendžiau, kad baigusi mokyklą studijuosiu architektūrą. Vėliau užsimaniau studijuoti animaciją, dar vėliau medijų meną, bet visada taikiausi į dailės sritį. Kuomet dvyliktoje klasėje nusprendžiau stoti į dainavimą, daug kas stebėjosi, kad dailę iškeičiu į muziką. Stebėjausi ir aš pati, bet tas noras dainuoti buvo toks stiprus, tarsi kokia jėga, kuriai pasipriešinti tiesiog negalėjau. Per metus pasiruošiau stojamajam egzaminui (nors paprastai žmonės tam ruošiasi kur kas ilgiau ar bent muzikos mokyklą būna baigę) ir ( „vuolia“! ) O šios istorijos esmė tame, kad prieš keletą dienų atradau savo vaikystės dienoraštį, kurį rašiau būdama dešimties. Ten aš kažkokia išgalvota „atlantidiečių“ kalba išreiškiau savo gyvenimo svajonę, o šalia buvo tų hieroglifų vertimas – „Noriu būti dainininke“. Ir tikrai nežinau, kada aš užmiršau šią svajonę, kada aš patikėjau, kad noriu būti architekte, animatore ir dar nežinia kuo. Bet pasirodo tokia svajonė tikrai buvo ir kuomet sako „rinkdamiesi savo kelią prisiminkite, ką norėjote veikti vaikystėje“, taip ir turėtume padaryti. Tik bėda, kad  ne visada galime „atgaminti“ tas savo vaikystės svajones, bet kažkur giliai, giliai mūsų viduje slypi visi atsakymai. Tikrai. Ir dabar galiu pasakyti, kad – Taip! Aš iškart svajojau apie dainininkės profesiją, tik buvau, tai pamiršusi. Gerai, kad mano pasąmonė nepamiršo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Esi džiazo atlikėja, kodėl būtent toks muzikos stilius? Kodėl ne pop muzikos stilius?

 

Kai mokiausi mokykloje, mane domino folkloro muzika. Tėtis vadovavo liaudies muzikos ansambliui, į kurį nueidavau padainuoti ir pašokti. Namuose skambėdavo amerikietiškas „country“, regio muzika, gospelai, bliuzas. Vėliau savo malonumui pradėjau lankyti dainavimo pamokas. Ten dainuodavau pop dainas. Kai nutariau stoti į dainavimą, turėjau du pasirinkimus – džiazas arba klasika. Džiazas man buvo kur kas artimesnis nei klasika – juk jau nuo 12 metų aš „gyvendavau“ kultūros centre tą savaitgalį, kai vykdavo Birštono džiazo festivalis. Kadangi studijuodama gilinausi į džiazą, tai ir dominuoja labiausiai jis. Ar bent jau dominavo. Šiuo metu esu ieškojime. Tiek daug visko teko išbandyti, dabar laukiu, kol viskas „susigulės“ ir žiūriu, kas iš to išeis. Bet per daug nesureikšminu tos stilių kaitos, žinau, kad tai tik kelias ir aš tikiu, kad jis veda į kažką labai gražaus.

 

Ką Tau reiškia dėkingumas? Kam ir už ką esate dėkinga labiausiai?

 

Dėkingumas – tai lyg pagarba visatai. Tai yra tam tikra būsena, kuomet supranti, kad nėra „savaime suprantamų“ dalykų, bet yra dovanos. Sveikata, šeima, draugystė – tai nėra savaime suprantami dalykai, tai yra dovanos. Taip, mes patys įdedame energiją, kad būtume sveiki, kad mūsų santykiai būtų geri, bet jeigu tai darome nuolat dejuodami, mes negauname tų dovanų. Kodėl visata turėtų norėti mums padovanoti dovaną, jeigu kaskart kažką gavę esam nepatenkinti, mat norėjome ne to, norėjome kažko kito. Galima nuolat dėl visko dejuoti, nematyti tų dovanų ir būti nelaimingu pesimistu arba galima pasistengti įžvelgti teigiamą pusę, (kuri visada yra), pajausti dėkingumą ir pasijusti laimingu. Klausimas – kokį mes reakcijos į aplinką įprotį sau formuojame? Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Iš savo patirties žinau, kad diena tampa šviesesnė, kai tavo širdyje gimsta dėkingumo jausmas. Už tai ir esu dėkinga labiausiai – už tą suvokimą.

 

Kaip manai ar dėkingumas gali išgelbėti pasaulį?

 

Visų pirma nemanau, kad reikia gelbėti pasaulį. Viskas su juo yra gerai. Pasaulis yra tobulai sukurtas mums „treniruotis“, išgyventi įvairiausias patirtis ir įgyti tam tikrą žinojimą. Pasaulis yra margas, toks ir turi būti. Taip, dėkingumas yra siektina vertybė, bet jeigu žmogui taip ir nepavyko per visą gyvenimą to patirti, gal taip ir turėjo būti.

 

Kaip prasideda tavo įprastinė diena?

 

Mano įprastinė diena prasideda 6 val., ryto. Kartais ir dar anksčiau, nes be galo mėgstu ankstyvus rytus. Tiesa, taip buvo ne visada. Visą savo gyvenimą progai pasitaikius miegodavau iki pietų, bet prieš porą metų viskas apsivertė aukštyn kojomis. Todėl netikiu, kad kiekvienas iš prigimties esame pelėda ar vyturys, nes jei taip, tai aš išvis buvau kokia nors miegapelė, kuri jeigu taip ir toliau būtų buvę, būtų pramiegojusi trečdalį savo gyvenimo. Bet taip neatsitiko ir man pavyko susikurti ankstyvo ryto ritualą, kuris ir priverčia mane akis atmerkti vos saulei patekėjus. Tas ritualas labai paprastas – arbata, vaisių kokteilis, pokalbis su mylimu žmogumi, vėliau knygų skaitymas ar motyvacinių paskaitų žiūrėjimas. Bet svarbiausia – viskas vyksta ramiai, niekur neskubant. Labai dažnai nutinka taip, kad dar iki darbo pradžios būnu suspėjusi visus dienos darbus nuveikti.

 

Ko reikia, kad būtumei mylima ar mylimas?

 

Yra toks posakis „Mylėk kitus kaip save patį“. Ilgą laiką dėmesį sutelkusi buvau tik į pirmuosius šio posakio žodžius „Mylėk kitus“. Tai atrodė, kaip pagrindinė sąlyga būti mylimam. „Mylėk kitus ir būsi mylimas“, „Elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi pasielgtų“ – tai frazės, lydėjusios mane per gyvenimą. Tik visai neseniai atkreipiau dėmesį į posakio „Mylėk kitus kaip save patį“ antrąją dalį. Ar dažnai susimąstome, kaip iš tikrųjų mes mylime save patį? Nuo to ir reikėtų pradėti – nuo savęs pažinimo ir savęs priėmimo. Tik išmokę mylėti save, mes galėsime „Mylėti kitus kaip save patį“. Na ir žinoma, mylėdami kitus, mes būsime mylimi, bet pradėti reikia nuo savęs, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kas Tau yra laimė, o kas prabanga?

Iš pradžių nesupratau, kodėl viename klausime atsidūrė šie iš pažiūros nesuderinami dalykai – laimė ir prabanga. Perskaičiau klausimą keletą kartų ir tik po to prisiminiau, kad yra žmonių, siekiančių prabangos ir tikinčių, kad turtai padarys juos laimingais. Suprantu, kad prabanga suteikia daugiau laisvės, bet niekuomet netapatinau jos su laime. Buvo momentas, kai buvau bepatikinti, kad šlovė gali padaryti žmogų laimingu, bet laiku pagavau save tomis „šlovės akimirkomis“ ir supratau, kad ne jos užpildo mane džiaugsmu ir laime. Laimė – tai gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais, ji slypi ne rezultate, o rezultato siekimo procese, o ta „šlovė“ ar prabanga yra tik pasekmės. Laimė – tai yra nuolatinis darbas su savo vidumi. Jeigu iš prigimties mums sunku patirti laimę dėl paprastų dalykų, šią savybę galime lavinti.

 

Ar turi asmenybių, kurios Tave įkvepia?

 

Mane nuolat kas nors įkvepia, pirmiausia – tai mano tėvai, mano vyras, mano mokytojai. Įkvėpimo stengiuosi semtis iš visko, kas mane supa, - pradedant knygomis, baigiant atsitiktinai užkalbintu praeiviu gatvėje. Šiuo metu iš naujo esu atradusi tokias moteris kaip Beata Nicholson, Nomeda Marčėnaitė. Taip pat daug visokio gėrio pasisemiu iš Dariaus Ražausko.

 

Kaip leidi laisvalaikį? Be ko neįsivaizduoji savo laisvalaikio?

 

Studijų metais teko pamiršti tokį dalyką kaip laisvalaikis ir keletą metų neturėjau jokių hobių, užtat dabar turiu visą puokštę laisvalaikio praleidimo būdų ir esu be galo dėl to laiminga. Šiuo metu didžioji mano aistra yra sportas, jis daugiausiai mano laiko „suvalgo“. Keletą kartų per savaitę šoku zumbą, taip pat lankausi sporto salėje, ten atlieku jėgos treniruotes. Be galo mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje, pamėgau netgi namus tvarkytis – juk tai irgi tam tikra judėjimo forma. Jau minėjau, kad skaitau daug knygų ir žiūriu įvairias paskaitas, kurios mane motyvuoja arba suteikia tam tikrų žinių. Dar viena mano aistra, kurią visai neseniai atradau, yra maisto gaminimas. Taip! Kas mane seniai pažįsta, niekada nebūtų tikėjęsis, kad imsiu gaminti maistą! Ir dar taip skaniai! Labiausiai mėgstu gaminti sveikuoliškus saldumynus. Jų visada pilna namuose ir į svečius vietoj įprastinių šokoladų ir tortų nešuosi savo gamintus skanėstus. Taigi, visi būna laimingi, patenkinę savo saldumo poreikį ir svarbiausia – sveiki!

 

Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduotum nuolat ugdyti? Ir kaip?

 

Kol esame vaikai, mes kažkaip labai drąsiai svajojame, be baimės kuriame ateities vizijas ir džiūgaujame lyg jos jau būtų išsipildę. Kai kurie žmonės net ir suaugę moka taip svajoti, o kiti kažkuriuo gyvenimo momentu dėl nepaaiškinamų priežasčių nustoja tai daryti. Gal frazė „Svajokite atsargiai – svajonės pildosi!“ juos išgąsdina? Kažkada ir aš to išsigandau. Išsigandau, jog kartais kadaise sugalvotai svajonei išsipildžius tu esi jau nebe tas žmogus, kuris kažkada apie tai svajojo. Dabar tu esi kitas žmogus ir trokšti kitų dalykų. Bet tu turi pilną teisę ir galią panorėti naujų svajonių, susikurti naują ateities viziją. Todėl pirmoji savybė, kurią rekomenduočiau žmogui (taip pat ir sau) ugdytis yra drąsa svajoti. Kaip tai padaryti? Aš imu baltą popieriaus lapą ir užsirašau viską, ko noriu. Užsirašau ir tuos dalykus, kurie atrodo labai dideli, neįgyvendinami ir netgi gąsdinantys. Toms gąsdinančioms svajonėms aš skiriu papildomą dėmesį, stengiuosi surasti baimės priežastį ir pakeisti ją tikėjimu. Kita savybė, kurią rekomenduočiau ugdyti yra optimizmas. Kadangi nėra absoliučiai gero ar blogo dalyko, mes galime išmokti pirmiausiai pastebėti ir akcentuoti gerąsias įvykio ar kažkokios situacijos puses. Šią savybę ugdyti galime kiekviename savo gyvenimo žingsnyje – atsikėlei ryte, už lango lietus, o tu apsidžiaugi, kad tai yra tobulas oras darbingai dienai! Na ir pabaigai norėčiau paskatinti ugdyti dėkingumą. Stenkimės dėkoti ne tik už malonius dalykus, bet ir už tuos, kurie galbūt nėra malonūs, bet vienaip ar kitaip mus moko ir yra naudingi mūsų tobulėjimui (čia pasireikš jūsų gebėjimas į situaciją sureaguoti optimistiškai). Aišku, lengviausia yra dėkoti kuomet esame laimingi tiesiog savaime, bet tik tuomet, kai būdami liūdni mes randame, už  ką padėkoti, mes tobulėjame. Na, o kasdienybėje šios savybės ugdymui į pagalbą pasitelkiu „Dėkingumo dienoraštį“.

 

 

Tavo laimės formulė kitiems būtų...?

 

Iš savo patirties žinau, kad laimingiausia jaučiuosi tada, kai galiu kažką duoti kitam. Nė viena veikla, kuri yra daroma vien savanaudiškais tikslais, nesuteikia džiaugsmo. Juk sakoma, kad pirmas vaistas nuo depresijos yra eiti ir pasirūpinti kitu, pasiūlyti savo pagalbą, užsiimti savanoriška veikla. Būtent todėl šiais laikais ir yra tiek daug depresijos aplinkui, nes žmonės nebežiūri vienas kitam į akis, dirba tik sau ir rūpinasi tik savimi. Taigi, mano laimės formulė – dovanoti savo laiką, dėmesį, žinias kitiems, daryti tai su meile, nereikalaujant nieko atgal.

 

 

Ačiū už pokalbį :)
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Sekite mus
Please reload

Archyvas
  • Facebook Basic Square
  • Instagram Social Icon