Turi minčių, klausimų ar pastabų? Parašyk!
  • Instagram - Black Circle
  • b-facebook

2016 created by Eglė Luotytė

Tel.: +37061432676​

El.p.: egle@dekingumodienorastis.lt​
Please reload

Naujausi įrašai

Kalėdinės velykos Stavangeryje (Norvegija)

May 1, 2017

Pulpit rock

 

Taip jau nutiko, kad per Kalėdas "po eglute" radau atviruką. O jame - smulkiai aprašytą dovaną: "Dovanoju tau velykinį slidinėjimą (?!). Viskuo bus pasirūpinta, tad tau reikės atvykti nurodytu laiku į oro uostą".  Pradžia, lyg kokiame romantiniame filme, ką? Bet tai buvo ne filmas. Tačiau labai romantiška, savaitę trukusi kelionė, priminusi pasaką.

 

Skrydis mano nedžiaugsmui buvo su dviem persėdimais: pirmasis Kopenhagoje, antrasis – Osle, o tarp persėdimų tik po 10 min (kas, atvirai apsakysiu, kėlė nerimą nuo pat pradžių), maloni stiuardesė pasitiko su dar viena naujiena – pirmajame persėdime Osle, man reikės pasiimti savo įregistruotą bagažą ir jį vėl iš naujo įregistruoti (ne Europos sąjunga, suprask). “Vis dėl to ne taip jau blogai, kai flySAS PLUS įskaičiuota maistas ir gėrimai, tad kodėl nepasilepinus taure putojančio vyno” pagalvojau ir šyptelėjau tokia nedorėliška šypsena vos pakilus lėktuvui. Žinoma, kaip jau ir buvo galima tikėtis, skrydis iš Vilniaus vėlavo keletą minučių, ko paskekoje, į antrąjį skrydi teko bėgti pačiu greičiausiu savo begimo (o jau seniai šį sportą apleidau) greičiu. Taigi, nors į antrąjį skrydį jau velavau ir įšokau į išvykstantį autobusą (vartai jau buvo uždaryti) ir vos atgaudama kvapą susiradau vietą, dar kartą šyptelėjau ta pačia, mįslinga ir šiek tiek pigdžiugiška šypsena, kai mandagi stiuardesė pasiūlė taurę šalto vyno. “Žinoma taip!” pasakiau mintyse. Juk buvau verta nuplauti sūrų prakaitą, stresą ir nuraminti beprotiškai beplakančią, adrenalino pliūpsnio užkluptą savo širdį”

 

Dar prieš pakylant visada į rankas paimu knygą. Dažnai kuprinėje turiu ir kompiuterį, kad skrydžio metu galėčiau padirbėti, tačiau labai retai pavyksta susikaupti darbui. Kažkoks malonus jaudulys ir mintys apie kelionę nuteikia romantiškai bei svajingai, tad geriausiai skrydžio metu mam sekasi sakityti kokią nors neįpareigojančią, atostogomis arba kelionėmis dvelkiančią knygą. Šį kartą kelionėje mane lydėjo Elizabeth Gilberg VALGYK.MELSKIS.MYLĖK. Ir dar kartą įsitikinau - knyga yra nesuskaičiuojamai kartų įdomiau, turiningiau ir kur kas labiau įtraukia nei filmas.

 

                         Valgyk. Melskis. Mylėk

 

Taigi, po keleto valandų skrydžių, nutūpėme jaukiame, nedideliame Stavanger miestelio oro uoste. Važiuojant automobiliu namo, besidairydama pro automobilio langą, jau spėjau susidaryti pirmąjį įspūdį apie, taip visų giriamą, Stavanger miestą: gana nedidelis, labai jaukus, modernus, nors šiek tiek apsiniaukęs, bet nuostabiais fjordais žavintis miestas.

 

Pirmąsias dienas skyrėme susipažinimui su miestu ir, žinoma, kaip visada: geriausiai įmanomai kavai (kurią ruošiame moka kavinuku), kokybiškam miegui ir maistui. Taip pat laukė kita dalis – pasiruošimas slidinėjimui. Juk toks ir buvo mano kelionės tikslas! Pasivaikščiojus po jaukų, akmenimis grįstą senamiestį užsukome į mums rekomenduotą kavinę KOKKO išgerti kavos bei padirbėti. Atrodo, kuo gi gali nustebinti kavinė? Tačiau įsitikinau, kad gali. Tai ne šiaip kavinė, o architektų bendruomenės dalis. Kavinėje laukia ne tik aukščiausios kokybės kava, profesionalus aptarnavimas bet ir išskirtinis interjeras, galybė įkvepiančių knygų bei galimybė nusipirkti kėdę, ant kurios sėdi, jei patiko.

 

http://www.kokkokokko.no/

 

Nors ir labai nemėgstu parduotuvių ir apsipirkinėti, atėjo ta akimirka, kai teko vykti į prekybos centrą ir pasiruošti slidinėjimui. Tokių prekybos centrų, skirtų sporto įrangai  ir reikmenims įsigyti – ant kiekvieno kampo! Tikiu, kad ne tik Stavanger mieste, bet, matyt, ir visoje Norvegijoje. Žmonės čia labai sportiški bei vertina kokybę. Kas jau kas, bet jie žino: nėra blogo oro, yra bloga apranga. Tad ilgai netrukus jau turėjau visą reikiamą aprangą nuo galvos iki kojų.

 

Temstant vakarui vaikščiojome po labai jaukias, siauras senamiesčio gatveles, kur, dar kartą, nustebau pamačiusi, kad vis labiau temstant gatvėse randasi vis daugiau sunkiai besiorientuojančių, o kartais ir bepaeinančių piliečių. Tiesa, visi jie tokio, šiek tiek vyresnio, amžiaus, nes jaunimui vartoti alkoholį ir rūkyti Norvegijoje yra “ne lygis”. Na tokios būklės žmonių, net gyvendama Vilniaus senamiestyje prie pat “Amatininkų” retai sutinku.

 

Stavanger

 

Kur kas įspūdingesnė buvo kita diena, kuomet vykome pietauti pas močiutę. Sakysi, na ir kas, visi mes važiuojame pietauti pas močiutę, tačiau mes vykome pas ypatingą močiutę. Močiutę, kuri šiemet atšventė 100-ąjį gimtadienį! Močiutę, kuri gyvena savo name viena, sunkiai, bet vaikšto ir pati savimi (iš dalies) pasirūpina. Močiutę, kuri kas dieną mezga vilnones antklodėles, skirtas neišnešiotiems kūdikiams apkloti. Paskutinį kartą į ligoninę išvežė 100 tokių, močiutės megztų, apklotėlių!

 

Sunku paaiškinti, tačiau pietų metu jaučiausi ypatingai. Jaučiau didžiulę pagarbą, pasididžiavimą, palaikymą ir, kartu, jaudulį. Man buvo didžiulė garbė sėdėti prie vieno stalo su šia močiute.

 

 

Na, o iš karto po pietų vykome pakopinėti į žymųjį Preikestolen (Pulpit rock). Įdomu tai, kad seniau kopti reikėdavo labai sudėtingais akmenų ruožais, o visai neseniai buvo sukrauti akmenų laiptai, kurios rankomis nešė ir beveik metus rentė Tibeto vienuoliai.

 

Taigi, po beveik pusantros valandos pasiekėme kalno viršūnę, kur atsilapojęs, lyg į glėbį kviečiantis, laukė vėjuotas skardis. Diena saulėta, bet žvarbi, tad neperpučiama plonutė striukytė, sportiniai bateliai ir papildomas vilnonis megztukas kuprinėje (kad pritūpus ant skardžio ir atvėsus nesušaltum) yra viskas, ko tą akimirką reikia tam, kad jaustumeisi patogiai, šiltai. Nors šis žygis yra nemokamas, manau pakanka to, kad automobilio stovėjimo aikštelė kainuoja  apie 20 eur, tad jei keliaujate su šeima, ne taip jau ir brangu.

 

Na, o kitą dieną, jau laukė pirmas kartas slidėmis, stabdymas "šikna", keletas įmantrių judesių griūnant tai į vieną, tai į kitą pusę, pilna kuprinė malkų ir piknikas akmens užuovėjoje, kažkur tarp apsnigtų kalnų ir pakalnių. O kur dar Velykinė šeimos tradicija kepti dešreles ant susikurto laužo ir gerti be galo saldžią, termose užplikytą kakavą! Slidinėjimas ir piknikai kalnuose yra plačiai paplitusi norvegų tradicija. Daugelis jų turi namelius kalnuose ir kasdien leidžiasi į slidžių žygius, kurie tarsi ir nieko nekainuoja. Nereikia nei keltuvų, slidinėjimo pasų ar ko kito. Žinoma, reikia turėti slides ir aprangą, tačiau jiems tai yra taip pat natūralu, kaip išsivalyti dantis atsikėlus ryte:)

 

Priimti gamtą su visomis jos oro permainų išdaigomis, apsirengti specialiais, tam orui pritaikytais drabužiais, ir mėgautis viskuo nepriklausomai nuo to, ar ryte pakils kaitri saulė, ar užeis sniego pūga, o gal lietus ištirpdys taip visų ilgai lauktą sniegą. Tai buvo tarsi mano atostogų meditacija, mantra kurią nuolat sau kartojau galvoje tuo tarpu kai tuo tarpu kai sėdžiu apsitempusi nuo galvos iki kojų vilnoniu kostiumu, užsimovusi neperšlampančias, pūkines slidinėjimo kelnes, iki pat nosies užsitraukusi neperpučiamos, šilumą sulaikančios, bet orą praleidžiančios striukės užtrauką, užsimaukšlinusi kepurę ir įsiavusi basomis į natūralios vilnos vidpadžiais šiltintus žieminius batus su taure raudono vyno, kuris čia, kaip ir Lietuvoje, pakankamai ne pigus, ypač jei dairaisi kažko daugiau nei “stalo vynas”. Žinoma, paskutiniu metu Lietuvos ir Norvegijos kainų skirtumas mane vis mažiau stebina ir dėl to šiek tiek glumina. Panašu kad Lietuvoje, o ypač Vilniuje vykdome kažkokią skandinaviškų kainų politiką. Taigi, jei galite skirti 15 eur vynui Lietuvoje, tiek pat pakanka skirti ir Norvegijoje.

 

 

 

Na, o apie apie naftos išlepintą šalį (jie patys taip save vadina), neapsvaigusią nuo perdėto vartojimo visuomenę, apie vertę ir vertybes, apie tradicijas ir "šaltus" (taip juos vadina daugelis lietuvių) žmones, katrie smalsiai teiraujasi apie tavo šalį ir ieško miesto, iš kurio buvo kažkada sutikta lietuvaitė Aldona, galiu atsiliepti tik pačiais gražiausiais ir šilčiausiais epitetais. Žinoma,  viskas priklauso nuo to, kur ir su kuo leidi laiką, tačiau man atrodo, kad norvegai - kur kas stipriau puoselėja šeimos vertybę. Sakysite, gal ir keista, bet būdami pakankamai turtingi jie ne kamšo asmeninių problemų nereikalingais pirkiniais, ką, bent jau aš, kurį laiką taip įnirtingai dariau: atsikėlusi blogos nuotaikos tiesiog nusipirkdavau naują suknelę.

 

Dar supratau, kodėl gi toks populiarus vadinamasis “Skandinaviškas stilius” namų interjere. Norvegai yra tiesiog pakvaišę dėl interjero. Kiekviena detalė čia svarbi, visi daiktai turi savo vietą, yra gerai apgalvoti ir atrinkti. Ypač vertinami dizainerių darbai, paveikslai, baldai. Kas iš to gero? Nuolat atnaujindami savo interjerus, jie tiesiogiai pusvelčiui išparduoda tai, kas nebereikalinga ar “sena”, tad ir neturint daug laisvų pinigų būsto įrengimui, žmonės tai gali padaryti labai stilingai ir nebrangiai.

 

Esu be galo dėkinga visatai, kad esu ten kur esu, kad sutinku tokius žmones, kokius sutinku. Esu be galo dėkinga žmogui, vyrui, kuris taip gražiai mane supažindina su mano būsimais antrais namais ir antra šeima Norvegijoje.

 

 

Nieko nėra tikriau ir įspūdingiau už tavo paties pažintį ir patirtį, keliauk!

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Sekite mus
Please reload

Archyvas
  • Facebook Basic Square
  • Instagram Social Icon